KASDIEN Į KARĄ
     Dabar, kai turiu laisvo laiko (o aš jo turiu?), skaitau - troleibuse pakeliui į darbą, iš jo, ir vakarais su arbata.
Ne, vis tik laisvo laiko aš neturiu tiek, kad galėčiau skaityt "prastas" (labai jau subjektyvus žodis) knygas. Tos, kurios seka man dienoraščius, turbūt matot, kaip kas savaitę, kas kelias dienas, o kartais net kasdien keičiasi mano skaitomi tekstai.
     Nežinau, ar pasiruošimas kritikos egzaminui turėjo įtakos, ar tiesiog pribrendau plačiau aprašyti tai, ką įnikusi skaitau ir negaliu atsitraukti. Arba tai, ką paskaitinėju ir nusprendžiu nebesikankinti.
     Taip buvo ir su paskutiniąja skaityta Jurgio Kunčino "Kasdien į karą".

     Pirmus puslapius skaičiau su užsidegimu: gi čia TAS Kunčinas, kurio "Tūla" - man geriausia skaityta knyga, tačiau po 20 puslapių užsidegimas dingo, liko tik "o gal bus geriau?" Nebuvo. Istorija pasakoja apie buvusį menininką, kuris kalba gulėdamas ligoninėje po patirtos  automobilio avarijos, klaidžiodamas po praeities įvykius ir bandydamas "susirinkti save". Turiu tokį kaip ir principą - jei knyga nepatinka po 20 psl., skaitau toliau su viltim, kad gal pagerės, jei ne - po 50 psl. padedu į šalį. Šitą padėjau. O jūs man galit sakyti - taigi po to ir prasidėjo visas įdomumas! Man turi prasidėti nuo pradžių, aš mėgstu kraštutinumus. Juk literatūra neturi kankinti/kamuoti/varginti, o man taip būtent ir buvo. 
     Turiu dvi pateisinamas priežastis ir vieną visiškai nemotyvuotą - neužkabino. Visų pirma visada turiu išankstines nuostatas apie autoriaus kūrybą, kas yra labai blogas dalykas. Tikėjaus iš "Kasdien į karą" tiek pat kiek iš "Tūlos", todėl matyt ir nusivyliau. Taip, Kunčino rašymo stilius keičiasi mažai - jis toks melancholiškas, rodos, rašantis sau, siužetą reikia susirankiot pačiam, bet mano vilčių šitas romanas nepateisino. Antra priežastis - prieš tai skaityta Radvilavičiūtė (visos trys esė knygos - "Suplanuotos akimirkos", "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", "Siužetą siūlau nušauti"), kurią drąsiai drąsiai keliu į TOP'us, todėl, net nenorėdama, lyginau ir... susilygino - šnipštas gavosi iš mano bandymo atrasti dar kažką gero iš Kunčino tekstų. 
     Bet rankų nenuleidžiu - dar šią savaitę planuoju pasiimti "Glisono kilpa" ir "Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija".