SILVA RERUM

Pasiruošimą skaityt šią knygą (abi jos dalis) turbūt aptariau su visais mano kely sutiktaisiais :D Ir visiems vienodai kartojau, kad tik trupučiuką paskaitysiu ir mesiu, nes tos išliaupsintosios, į TOP'us patenkančios man visada buvo atgrasios. Betgi... Turiu pasakyti, kad ši man patiko, taip patiko, kad neatsitraukdama surijau abi dalis, tampydamasi jas visur, kur tik įmanoma bent vieną skyrių perskaityti.

Kaip ir klientui darbe, kuris paklausė, ką skaitau šiuo metu, ir parodžius knygą, sutriko, nes jam, sakė, ji įspūdžio nepaliko, taip ir čia sakau, kad iš pradžių skaičiau tik dėl Sabaliauskaitės rašymo stiliaus, kuris tooooks neapsaaakomas. Nepamenu, kada taip svaigau dėl kiekvieno sakinio sandaros, skambėsenos, atrodo, kad žodžiai liejosi patys, tikrai labai labai žaviuosi rašymo maniera. 

Kitas reikalas buvo su siužetu (kurio nepasakosiu, pasiskaitysit "vikipedijoj" :)). Pirmosios dalies siužetas įtraukė tik gal ties 100-uoju puslapiu, ir tik sakinių tobulumas neleido padėt knygos į šalį. O po to, kai sakiniai tapo tarsi savaime priimamu dalyku, įtraukė įvykių seka: "O kaipgi bus toliau?"

 Žavėjo dar ir tai, kad tai - istorinis romanas, pasakojantis ne kelių žmonių, o giminės, kartos istoriją, kur persipina, ačiūdie, ne tik meilės, bet ir socialinės, istorinės, maro, karo, bado siužetinės linijos. 

Kiekvienas romano puslapis mane nukėlė truputėlį atgal, kai  per Vakarų literatūros paskaitas reikėjo skaityti Floberą, Stendalį, Zola. Ir nedrąsiai, bet sakau, kad Sabaliauskaitė (bent jau lietuviškajame kontekste) jiems nenusileidžia. 

Tad dedu didžiulį pliusą šiam dviejų dalių romanui. 

Viskas taip dvelkė rašytojai būdingu aristokratišku rafinuotumu, kad akių nebadė ir ta antraštė "metų knyga". O ir viršelis toks gražus... na ir kas, kad man kiek Bibliją primena :)