KILNOJAMOS RöNTGENO STOTYS

   Nors ir nedrąsiai, bet sakau PATIKO šiai Kunčino knygai. Kas  patiko? Ironiškas rašymo stilius ir siužetas. Tik tai ir nulėmė tai, kad nepadėjau knygos į šalį. "Ligos ir meilės istorija", kaip vadina pats autorius. Drįstu taip sakyti, nes atrodo, kad tikrai jis ir kalba. Šios knygos asmeniškai aš nevadinčiau romanu, tai greičiau istorija, pasipasakojimas, turintis siužetą, kuris tikrai įtraukia; nors literatūros kūrinių žanrai skirstomi pagal visai nesubjektyvius aspektus :) Pagrindinės temos - kova už būvį komunizmo laikotarpiu, džiova ir pagrindinė linija - meilės (?) istorijOS. Ir kilnojamasis gyvenimo būdas, kitokio ir negalėjo būti tokiais laikais.

   Rekomenduoju, o jei nepatiks - ne tiek jau ir daug laiko atims iš jūsų gyvenimo, vos kelias dienas, nes formatas tikrai gan vaikiškas - plona knygelė siaurais lapais ir didelis šriftas.

GLISONO KILPA

   O ši nepatiko. Vos tik pradėjau skaityti, pirmoji mintis buvo "pasiruošimai "Tūlai"". Ypač žinant faktą, kad tai pirmasis Kunčino romanas. 
   Čia lyg ir kalbama su kažkuo, kurio nėra, o gal ir yra (nežinau, neskaičiau iki galo, bet numanau, kad tai kalbančiojo kitas "aš", alter ego), vėliau leidžiama tam kažkam, Jeronimui Jarui, veikti tekste, bet jau labai ištęstai ir neintriguojančiai. Vienintelis dalykas, kuris kai kuriuos puslapius vertė skaityti nepakeliant galvos nuo puslapių - asmeniniai patyrimai. Tie patys filologyno užkaboriai, tos pačios Vilniaus gatvės, tos pačios kančios. 

Bet... man to neužteko, kad ryžčiausi skaityti daugiau nei 54 puslapius. Gaila kad ir kelių gyvenimo dienų skaityti prastoms (teatleidžia man Kunčinas ar literatūros kritikai) knygoms. 

                              Subjektyviai aš čia sapalioju :}