DŽEINĖ EIR

   Nieko gudraus apie šią knygą nepasakysiu. Išsamaus irgi. Todėl, kad šį romaną, laikomą viena gražiausių anglų literatūros meilės istorijų, skaičiau kaip pasaką prieš miegą, kaip bėgimą nuo beprotiško aplinkinio pasaulio, kaip atitrūkimą nuo begalės problemų.
   Dėl to ir negaliu sakyt nieko blogo - gražu, naivu, romantiška - beveik graži meilės istorija. Žinoma, galėčiau ir rasčiau prie ko prisikabint, bet visiškai neturėjau noro. Skaičiau ir džiaugiaus, kad galiu ĮSIJAUSTI į kažką. 

   Malonu buvo skaityti dar ir dėl to, kad mane labai žavi ne XXI amžiaus epocha, siužetas, veikėjų elgesys, apranga, interjero detalės ir etc.
   Knyga tikrai ne nauja, sutriušus (pati klijavau du kartus), bet tik dar kartą įsitikinau, kad tokią man ją daug maloniau skaityt. Ir nejučia ieškodama universiteto skaityklose knygų, rezervuojuosi ne naujo leidimo, visai kitoks MALONUMAS :}
  Tik man vienas klausimas iškilo - o kodėl aš nebuvau jos skaičiusi anksčiau?