Mano išvados tokios: patiko (nes kaip gali nepatikt tai, kas laikoma beveik klasika ir tikrai kultika), bet ne tiek, kad paimčiau knygą skaityt antrą kartą. Po knygos perskaitymo tyčia dar kartą pažiūrėjau filmą ir nieko naujo nepasakysiu - knyga daug geresnė už filmą, nors pirma nuomonė buvo kiek kitokia. Turiu pasakyt, kad negalėjau atsitraukt nuo knygos, nors įtraukė tik siužetas. Kaip ir visuomenėj, taip ir psichiatrijos ligoninėj buvo epizodų, kurie sukėlė juoką, nors ir graudų (tokių epizodų filme daugiau). Įdomu dar buvo ir tai, kad pasakojama nei iš išorinio pasakotojo, nei iš autoriaus, nei iš pagrindinio veikėjo pozicijų - iš kito veikėjo (pavadinčiau jį antru pagal svarbumą).
K. Kesey visiems labai gerai žinomą, tik garsiai visuomenėje neskelbiamą tiesą įvilko į labai gražią metaforą :)
Iš pradžių nusivyliau filmu, po to knyga, po to vėl filmu, o dabar visiškai pasimečiau ir jaučiuos kiek sutrikusios psichikos. Turbūt pateisinama :D
Jei neskaitėt - paskaitykit, o jei ir nusivilsit (priklauso nuo to, kiek vilčių dėsit), tai ne per labiausiai :}
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą