ŽMONĖS IR ŽVĖRYS DIEVŲ MIŠKE

             Kai vakar naktį pabaigiau skaityti knygą ir padėjau ant stalo, galvoje skambėjo tik vienas sakinys: ačiū, užteko.

Ne, negaliu sakyt, kad nepatiko, anaiptol. Tačiau išvargino... 

       Bendri įspūdžiai tokie: vos tik paėmiau į rankas knygą ir pradėjau skaityti, galvojau, kad su tuo senosios balsės "ė" rašymu pokštaujama, po to pamačiau, kad nė velnio čia ne pokštas :D Sunku buvo prirasti prie tokio rašymo, jaučiasi, kad niekam nerūpi suredaguoti kūrinio gramatiką ir sintaksę, nors čia gal mano, filologės, problema. Rašymo stilius irgi kiek sudėtingas (bet priprantama), turint omeny, kad kalbantysis buvo kunigas (o tai labai jaučiasi) - atleidžiama. Taip ir skaičiau - apsimesdama, kad religinis aspektas čia nenagrinėjamas, kad sintaksė gera, o kad ta "ė" yra savaime suprantamas dalykas. 

TAČIAU knyga patiko, netgi labai. Tie, kurie skaito tokio pobūdžio dokumentines knygas, jiems turėtų patikti. 

Šįkart jau norėdama lyginu ją su B. Sruogos "Dievų mišku" (Sruoga, beje, su knygos autorium kartu Stutthof'e gyveno) ir turiu pripažinti, kad ši geresnė. Man, ironijos ir sarkazmo šalininkei, Sruogos knygoj labiausiai tai ir patiko, nors faktų gausumu ir išsamumu S. Yla neprilygstamas. 

          Knyga nei sugraudino, nei prajuokino, bet skaitant valgyti negalėjau - jaučiaus daranti beveik nusikaltimą. Ir man vis dar taip keista, kaip žmogus, praleidęs lageriuose daugiau nei keletą metų, patyręs tiek išgyvenimų, sugrįžęs į tėvynę, gali prisiminti viską taip detaliai: kiek gramų kurią dieną duonos ir margarino davė, kurią valandą kuris bloko gyventojas ką pasakė ir panašiai. Kraupiai keista.