Nešuos kaip žiburį, išsergėtą vyzdžių tamsoj. 
Neišrėktam riksme slepiu. Neišsakytuos žodžiuos. 
Viksva apsikabinčiau, varpučiu į delnus įsikirsčiau 
godžiai... 
Padėk. Kaip vaikui sumeluok: vienintelė esu. 

Ką vakar glėbyje laikiau - ne mano. Grąžinau. 
Bet penktą metų laiką - dovanoji?.. Keista, 
Kad volungė lietaus viduržiemyje kartais šaukiasi? 
Kad auksine žinia 
Ant moteries krūtinės išprotėjęs vilkdagis pražysta? 

Viltie, takažole pavargusiose vėjo rankose, gyvenk kaip 
nors. 
Iš neįmanomo, iš paskutinio - po visų šalnų ir gruodo... 
Šitos akimirkos - ašmens aštrumo ir kaip džiaugsmo 
spiritas grynos- 
Neatiduodu. (O.B.)