Nežinau, ar mano gyvenime buvo nuostabesnis tarpsnis už tą - tarp 18 -os ir 19-os. Tarp pirmojo bučinio ir pirmojo pasimylėjimo. Studentiškas bendrabutis su 5 lovomis aštuoniolikoje kvadratinių metrų. Bendri dušai apipelijusiomis sienomis. Bendra virtuvė, iš kurios nuolat kas nors nukniaukdavo tavo kepamas bulves. Pirmieji firminiai džinsai, kurie buvo vieninteliai ištisus dvejus metus, ir lenkiški sportiniai bateliai, kuriuos pabosdavo klijuoti kas antrą dieną. Ta sovietinė romantika - kada žmonės liausis ją idealizuoti?
Tie, kuriems anie laikai sutapo su jaunyste, turbūt niekada, nes žmonės ilgisi ne aplinkos - jie ilgisi savęs toje aplinkoje. Savęs - jauno, perspektyvaus, trykštančio gyvenimo džiaugsmu, stipraus ir seksualaus, kupino drąsių planų ir rožinių svajonių.
Tokia buvau aš, ką tik pabučiuota ir dar nemylėta. Galiu į tą laiką žvelgti su lengva ironija, kaip daro dauguma, bandydami užgniaužti sprogdinantį ilgesį. Taip, tuomet išradinėjome dviračius. Diskutuodavome apie gyvenimo prasmę, piktinomės stereotipais, troškome šokiruoti. Nesitaikėme su kompromisais - viskas arba nieko. "Aš nenoriu laimės mažos, aš nenoriu mažyčio skausmo..." Juokinga, ar ne? Juokingiau negu šiandieninės mūsų kalbos apie augančią infliaciją ir didėjančias šilumos kainas, naują kremą ir naujus batus? Tiesą sakant, aš taip nemanau.
O siaube, tie suvelti plaukai, nepešioti antakiai, siaubingas gariūniškas stilius, tinklinės kojinės, lakiniai bateliai, blizgus sijonas... "Nesuprantu, kaip gali vaikščioti taip apsirengusi - žmonės atsisuka...", - šnabždėjo mama, žiūrėdama, kaip aš ilgu, iš užuolaidos pasiūtu sijonu šluoju Vilniaus gatves. "Blogiau būtų, jei neatsisuktų!", - atrėždavau arogantiškai. Dabar nebeatsisuka. Turbūt taip geriau. Verčiau būti nepastebima negu juokinga, ar ne?
O tos meilės - kiekviena iš didžiosios M. Rožinius akinius keisdavo juodi ir vėl rožiniai, o vėliau drėgnos nuo ašarų pagalvės ir dramatiška neviltis: "Niekada nieko taip nebepamilsiu!.." Palaukit, kuo jis buvo vardu? Dabar į kiekvieną naują pažintį žvelgi ironiškai. Saugiai apeini galimo susižavėjimo rifus, nes žinai, kad už kiekvieno jų tyko nusivylimas. Kam tos dramos? Net karščiausia aistra, jei neužgęsta, ilgainiui perauga į prisirišimą. Tokie ir turi būti brandūs jausmai, ar ne?
Sako, kad atgal mieliau žvalgosi tie, kurie nepatenkinti savo dabartimi. Nesutinku. Mano dabartis pranoksta mano anuometines svajones. Mylimas vyras, porelė vaikų, namas užmiestyje, po žalią veją bėgiojantis vokiečių aviganis, automobilis, mėgstamas darbas, padorus uždarbis, laiko patikrinti draugai - kybau ant Gyvenimo šakos tarsi prinokęs raudonšonis obuolys. Gali būti, kad Didysis sodininkas atėjus derliaus nuėmimo metui padės mane į rūšinių obuolių dėžę. Bet nežinau, ką atiduočiau už tą sprogdinančio pumpuro energiją, kurios kupina buvau pavasarį, tai yra, prieš 20 metų.
Duokite man Laiko mašiną! Noriu grįžti atgal. Ne tam, kad pakeitusi kai kuriuos praeities momentus, galėčiau rami grįžti į dabartį. Ne, noriu ten pasilikti. Sutinku pasilikti be jokių garantijų, kad vėl kada nors turėsiu tai, ką turiu dabar. Sutinku iškeisti sūkurinę vonią į apipelijusį bendrabučio dušą. Darnų seksualinį gyvenimą į Pirmojo karto laukimą. Sąskaitą banke į nutriušusią netikros odos piniginę su pirmąja stipendija. Savo saugią, ramią meilę į nuolatinį alkio jausmą akyse. Avokadų ir krevečių salotas į prisvilusias keptas bulves, nes anuomet mes dar nežinojome, kas yra tas avokadas ir tos krevetės... Nežinojome? Hmmm... Krevetės... Fetos sūris... alyvuogės... sūkurinė vonia...
Žinote ką, kai mane ten nuskraidinsit, gal šiek tiek palaikykit Laiko mašinos variklį užvestą. Dėl visa ko.
Kalbant apie mane, aš jau keletą metų galvoju, kad gimiau penkiasdešimčia metų per vėlai. Tobuli man atrodo tie laikai, kai buvo gyvas Brodas, Lukiškių aikštėj rinkosi bohema, egzistavo hipių judėjimas, gėlėti žemę šluojantys sijonai, poezija, Kernagis, kabaretas, gitaros, Bitlų muzika, vynas ir vinilinės plokštelės. Tikiu, kad tada gal net būčiau buvus kokia garsi poetė, nes dainininkė iš manęs ne kokia, šokio meną jau primiršau, o rašliavot dar kartais pasiseka. Būčiau darius KAŽKĄ TOKIO, kas vakarais leistų man pačiai sau drąsiai pasakyt, kad tai reikšminga SAU PAČIAI. Galiu ir dabar, bet kad nebėra prieš ką kovot, nebėra stereotipų, čia nebėra ką laužyti. Gal ir žavu.
megstu zalia arbata be galo:)
AtsakytiPanaikintibet kava geriau :))