Knygą nusipirkau knygų mugėje vos už 4 Lt iškart po to, kai perskaičiau Remarko "Naktį Lisabonoje". Ir "Juodasis obeliskas" šiai neprilygo. Mane žavintis rašymo stilius šiame autoriaus darbe neišnyko, bet kai kuriose teksto vietose pasipildė ne itin mano teigiamais vertinamais aspektas ("Kokia gyvenimo prasmė? - paklausiu jau eidama. - Miegoti, ėsti ir su boba gulėti"). Tiksliau, "Naktis Lisabonoje" išgryninta geriau - suprantama, nes vėlesnė šio vokiečių rašytojo knyga.
Romano siužetas irgi toks pusėtinas, nors pliusas, kad nebanalus, o vienas iš labiausiai patikusių dalykų - sarkastiškumas.
Taip pat šiek tiek pradėjo erzinti egzistencinių klausimų kėlimas ir NEatsakymas į juos. Akimirką net pasivaideno, kad AUTORIUS, ne veikėjas, kalba, nes jį slegia egzistencinių klausimų lavina, o siužetas, veikėjai ir visa aplinka tik "aprengia" tokius neišspendžiamus klausimus. Žinoma, kaip vakar perskaičiau stilistikos paskaitų konspektuose, grožinės literatūros sfera ir yra egzistencinės temos, tačiau čia man labai jautės autoriaus "nesusitvarkymas su savo vidujybe". Nežinau, ką čia sapalioju, nes turbūt tikrai sapalioju, bet faktas kaip blynas - kad netinkamas laikas dabar grožinės literatūros skaitymui, todėl imsiu į rankas savo mylimuosius partizanus ir džiaugsiuos gyvenimu.
Ir supratau dar vieną, dabar mano gyvenime dar labiau svarbų dalyką - reikia sumažinti knygų kiekį lentynose, nes greitai neturėsiu jų kur dėti. Atrinkau keletą tų, kurių daugiau TIKRAI neskaitysiu. Jei susidomėsit, praneškite, už studentišką kainą ar už vyno butelį mielai perleisiu.
"[...] pavienė mirtis visada yra tikra mirtis, o dviejų milijonų mirtis - tik statistika".
susidomėjau :D
AtsakytiPanaikinti